Virtualaus gyvenimo anekdotai


Šiandien tarp savo Facebook’o draugų pašnekesių radau dialogą, kuris mane gerokai prajuokino. Dalinuosi:

Komentarai:
I.C:  3 sek. pavėlavot :/ 😀
K.F: Labai greit spaudot 🙂
I.C:   Bet tai jis nieko daugiau blogo nedaro, tik kad pareklamina?
K.F: Ko gero, tačiau aš dėl viso pikto passwordą pasikeičiau.
I.C:  Gerai sakai…;)
M.T: Pavėlavot :). Pasikeičiau ir aš passwordą 🙂

….

Ta proga prisiminiau dar vieną linksmą pokalbį telefonu:

Vadybininkė: Laba diena. Padariau atnaujinimus mūsų interneto svetainėje, bet nematau pasikeitimų…
Programuotojas: Labas. Pamėginkite paspausti eksplorerio mygtuką “refresh“…
V.: Ką tokį?…
P.: Na, naršyklėje yra toks mygtukas “Atnaujinti“.
V.: Kur?
P.: Interneto naršyklėje…
V.: Mes naršyklės nenaudojam. Mes naudojam Google…

Reklama

Dum spiro, spero …


Tiek daug noriu parašyti, bet bijau parašyti per daug… O nuo to smarkaus norėjimo apėmė totali dvasinė negalia… Paralyžius. Nieko sau raštininkė! Reiktų susirast kokį rėtuką, per kurį prasijočiau: kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui… Jau bemaž dvi valandas kankinu vargšą noutbuką. Tuoj pradėsiu trankyt jam per klavišus. Taip darydavau vaikystėj, kai nesisekdavo sugroti kokį etiudą, tarsi klepukas būtų kaltas dėl mano biezdarnosties (na nėr, tinkamo lietuviško žodžio, nėr… gal ir yra, bet neieškosiu, kad įtikčiau lietuvybės sergėtojams). Toliau…

Pirmieji eksponatai epitafijų kolekcijai


Kai aš numirsiu, ant mano antkapio išskaptuokit: “Happy End“.
iš Dariaus blevyzgojimų ankapinės lyrikos tema.

Be abejo kolektyvas tuoj pagavo prikolą ir puolė plėtoti temą: “.. to be continued…“, “susitikimo vietos pakeisti nagalima…“ ir t.t. O jau toliau – kaip ir priklauso – religijotyrinės diskusijos apie reinkarnaciją: kažkas pareiškė, kad visai nenorėtų vėl sugrįžti kokio pudelio kailyje, aš eilinį kartą pasipiktinau, kad tas imperatorius Konstantinas buvo brudas, gerokai pravalė Naująjį testamentą bei kitokius šventraščius, atimdamas iš šiandieninio krikščionio viltį reinkarnuotis… 🙂 ech..

Gal šalia aprūdijusių raktų reikėtų pradėti kolekcionuoti originalias epitafijas?

 

pievavimas… o gal pievojimas?


Sėdžiu, spoksau stiklinėm akim kiaurai kompą pro langą į nieką… Tomis retomis minutėmis kažkuo pati sau primenu kiemo katiną, medžiojantį žvirblį prie šiukšlių konteinerio. Sulaikau kvapą ir laukiu: tuoj tuoj… Bandau prisijaukinti mintį, kad po to ją įkalinčiau rašto narvelyje… Ir tą užsistęsusį labai subtilų momentą staiga sugriauna balsas už nugaros: “Ką mąstai?… Nieko nemąstau… “Tai ką darai? … Rašau… “Apie ką?“ … Jau neberašau… 🙂 Apima graudaus juoko priepuolis: na kodėl visada, kai aš sėdžiu apspangusi, reikia kažko klausti? “Tu tuomet pasidarai labai įdomi..“
Nejaugi?

***
Susikibom. Nejuokais. Iki ašarų (mano)… Po to, kai pabėgau apsiverkusi pievoti (pievauti?), t.y. bastytis pro Senamiestį į Santakos pievas, ir sumerkiau riešus į drungną Nemuno vandenį, pagaliau atgavau kvapą ir pradėjau mąstyti: kai 2 pernelyg artimi žmogai atsiduria sunkioje situacijoje, ir kai jiems abiems užauga hipertrofuotas atsakomybės jausmas už tą situacijos blogumą, tuomet bet koks bandymas aiškintis kaip galėtų, turėtų / neturėtų būti, priimamas kaip įžeidimas, kaip akmuo į asmeninį daržą… Apsimėtai tais akmenimis, ir supranti, kad pataikei pats į save… ir dar labiau skauda… Kai senelis Ruso, kvietė humanistus “atgal į gamtą“, matyt, jis turėjo galvoje būtent tokias situacijas: eikit, mielieji, pievauti… ten nėra nei teisių, nei kaltų. Pievose visi vienodi ir lygūs… Nusipievavau…:-)

2005-07-03

Amerikoniški kalneliai


…keista… visada rašydavau sau ir į stalčių 🙂 … net nežinau, kam aš rašau čia, ką parašysiu, kas skaitys/neskaitys, komentuos /nekomentuos… O gal ir vėl nukišiu, tik šiuo atveju į virtualų stalčių?…Kartais galvoju, kad perdaug galvoju, ir todėl nejudu į priekį… iš apsidraudimo turbūt… Kaip koks Čechovo futliarinis žmogėnas. Penktadienį išleidom į “tolimą plaukiojimą“, t.y. į kitus vandenis, mūsų ex-projektų vadovę. Prie balto chenet’o, sūrio ir gražių palinkėjimų išsivyniojo beveik protingos kalbos apie kelio tikslą, apie tikslų šunkelius… Kažkaip nusprūdo mintis: kuo aukščiau stovėjai, tuo žemiau leidiesi, ir kuo žemiau nusileidi, tuo didesnis pagreitis bei jėga pakelia į dar didesnį kalną… kaip kokiuose amerikoniškuose kalneliuose… Norėjau pacituoti seną savo eilėraščio gabalytį, bet nesiryžau tuomkart (turbūt nenorėdama susireikšminti), ir vis dėlto: o duobės tamsoje daug lengviau atsimerkti…

2005-07-02