Žiauriai ilga istorija apie kenksmingą braškių poveikį abituriento sveikatai


Vakar Marčius pagaliau finišavo mokyklinėje trasoje. Šiaip ne taip įveikta distancija buvo įvertinta dviem labai reikšmingais popieriais. Pati ceremonija buvo ganėtinai nuobodi, ypač stebint ją iš aktų salės galiorkos, pro praplikusias tėtušių galvas ir parfiumuotų mamyčių blond / mahagony ševeliūras… Bet ne čia pakastas šuo… Visa esmė, kad viso to galėjo ir nebūti, tiksliau –  galėjo būti visiems, išskyrus Marčių.

Kaip jau minėjau, distancija buvo įveikta šiaip ne taip. Šiek tiek malonesnis etapas po paskutinio egzamino – kostiumo daugkartiniai primatavimai, renkantis iš pigiausių geriausią variantą, sniego baltumo marškinėlių bei super dizaino kaklaryšėlių paieškos, diskusijos apie tai, ar tinka prie kostiumo pret-a-porte batai, kurie turėtų būti elegantiško sportinio stiliaus :-). Permetęs akimis juodų klasikinių pusbačių eilę “jaunasis verteris“ konstatavo : “kur aš paskui juos dėsiu“… Kai jau viskas atsidūrė savo vietose, t.y. nekantriam laukime ant naminės pakabos, regis, beliko tik pragyventi vieną parą iki finišo, štai čia ir prasidėjo, mielieji, įdomioji šios istorijos dalis, kuriai geriausias intro būtų visiems žinoma, tačiau teisinga frazė: Viešpaties keliai nežinomi… Skaitom toliau?..

Reklama