Virtualaus gyvenimo anekdotai


Šiandien tarp savo Facebook’o draugų pašnekesių radau dialogą, kuris mane gerokai prajuokino. Dalinuosi:

Komentarai:
I.C:  3 sek. pavėlavot :/ 😀
K.F: Labai greit spaudot 🙂
I.C:   Bet tai jis nieko daugiau blogo nedaro, tik kad pareklamina?
K.F: Ko gero, tačiau aš dėl viso pikto passwordą pasikeičiau.
I.C:  Gerai sakai…;)
M.T: Pavėlavot :). Pasikeičiau ir aš passwordą 🙂

….

Ta proga prisiminiau dar vieną linksmą pokalbį telefonu:

Vadybininkė: Laba diena. Padariau atnaujinimus mūsų interneto svetainėje, bet nematau pasikeitimų…
Programuotojas: Labas. Pamėginkite paspausti eksplorerio mygtuką “refresh“…
V.: Ką tokį?…
P.: Na, naršyklėje yra toks mygtukas “Atnaujinti“.
V.: Kur?
P.: Interneto naršyklėje…
V.: Mes naršyklės nenaudojam. Mes naudojam Google…

DDT: Eto vsio…


Lapkričio 12 atvažiuoja DDT… Perskaičiau ir nuliūdau, nes niekaip negalėsiu sudalyvauti. Laimei, yra jutubas – gali  žiūrėti kiek nori ir kada nori.
Tad dalinuosi. Ševčiuko visos dainos veža, bet šita kažkodėl labiausiai:

Titano kančios WC interjere…

Titano kančios WC interjere…


Manęs vis dar nenustoja stebinti kai kurių architektų / interjero dizainerių nestandartinis supratimas, kas yra estetiška.  Apie užsakovų skonį galima būtų parašyti atskirą apžvalginį-analitinį straipsniuką, tad šiuokart nepradėsiu. Neverta turbūt kalbėti ir apie tai, kodėl  ne kiekvienam skulptoriui lemta dailės akademiją baigti su pagyrimu. Galiu spėti:  skulptūros specialybės studentams  žmogaus anatomija bei proporcijos – laisvai pasirenkamas ir todėl neprivalomas dalykas. Argi ne? Priešingu atveju kaip paaiškinti  meno kūrinį, kurį atradau vieno prašmatnaus Kauno viešbučio … tualete. Nesusilaikiau – išsitraukiau savo minipikselinį mobiliuką, kad įamžinčiau ateinančioms kartoms tokį šedevrą. Skaityti toliau

Gimtadienis


*

Kažkur daina ir mintys tarp eilučių,
koridoriuose juokas, durys trankos…
Išeinam tyliai, lyg trumpam, penkiom minutėm,
Išeinam nepaspaudę niekam rankos.

Ir toks šaunus šeimyninis portretas
Iš lėto sutrupa – žydrų spalvų likučiai.
Kažkas nustemba, kad prie stalo tiek daug vietos,
ir taip sunku po to tarp jūsų būti.

Nelyg gimtadienio žvakutės virpa žodžiai,
Taip nesinori juos visus iškart užpūsti…
Tik siluetai languose – daina bežodė –
man primena koks šaltas mano būstas.

Pavargsta akys nuo alėjų maskarado.
Rausiuos lentynose tarp nuotraukų ir knygų
Ir lyg pamišus ieškau ieškau – gal kas liko…
Pasiguodžiu  – kiti taip pat nerado.

Nutyla posmai nieko nežadėję,
Tik kambariuos dar klaidžioja šešėliai.
Aš taip bijau, kad susitiksim vėlei,
gal sau gal gatvei labas sušnibšdėję…

______
*Eilėraštis tapęs  daina. Parašytas studijų draugams, 1984 m.

 

Rytoj


Rytoj
mūsų vardus įrašys bažnytinėj metrikoj…
tuščiame foliante nėra dar
Mačernio, Valjecho, Apolinero,
nėra Pikaso, Manheteno, begarsio kino –
nieko, ką vadinsime dvidešimtuoju atodūsiu…

Svieto galas… – sako prosenė mano
aitriai kvepiant jazminams prieš audrą.

Rytoj
Cezaris bus pagimdytas ir Jeruzalėj
medis užaugs, iš jo kryžių sukals
Jėzau…- lūpos šnabždės, tūkstančiai lūpų
užkeikimą nuo tūkstančio negalių… Visa
dar tik bus užrašyta apaštalų memuaruos
Vedose ir Cheopso akmenyje arba ten,
ką vadinsime atmintimi…

Ieva Ieva… – atsidūsta senolė, –
ne prieš gera taip eina jazminai iš proto.

Rytoj
Nojus išplauks ir ši valanda…
Bet ir po mūsų tiesis rankos į plaukus
taip lyg obuolio siektų…Mano berniuk,
taip tvanku lyg jazminų užduota  ir
dviese taip ankšta… Vaike,
dabar negalvok apie tai…