Tortadienis. Sninga. Šviesu…

DDT: Eto vsio…

Lapkričio 12 atvažiuoja DDT… Perskaičiau ir nuliūdau, nes niekaip negalėsiu sudalyvauti. Laimei, yra jutubas – gali  žiūrėti kiek nori ir kada nori.
Tad dalinuosi. Ševčiuko visos dainos veža, bet šita kažkodėl labiausiai:

Šaltis…

Šiandien su Jova diskutavom, ką lengviau pakelti – karštį ar šaltį. Jovitą blogiau veikia +30°С. Sako, aš tada šliaužioju kaip apspangusi musė. Mangi atvirkščiai, net ir prie -10°C užšala visi smegenų skysčiai ir nebegaliu mąstyti. Vienintelė gyvybinga organizmo funkcija – savisaugos instinktas, nori nenori verčiantis savanaudiškai traukti šildytuvą arčiau savęs, apsikabinti jį ne tik rankom, bet ir kojom, kad nustočiau tirtėti. Kartais pasitikslinu: ar jums tikrai nešalta mūsų palėpėj? Chebrytė pagūžčioja pečiais: aišku, ne tropikai, bet gyvent (t.y. dirbti) galima. Pasirodo, aš čia viena tokia šalčmirė (toks štai gražus senoviškas žodis :P).

Sleeping Beauty

Jis: Ei, keliamės… kelkis gi…
Ji: Mmmhmm…
Jis: Nepavėluosi į darbą?
Ji: Tai prikelk gražiai.
Jis: Taigi keliu…
Ji: Netaip.
Jis: O kaip?
Ji: Chm… na kaip kokią miegančią gražuolę.
Jis: Kai tik pabučiavo jis tą gražuolę, ir prasidėjo jo problemos…

Noriu, kad būtų šilta…

 

Neseniai radau seną National Geographic fotografijų kompaktą, o jame - šią nuotrauką:Wheelbarrow of chimps. Photo by Michael Nichols / Rainforest Life / National Geographic Photo Gallery

 

Mano jaunėlis beždžioniukas irgi serga. Temperatūra, gerklė kaip išplikinta. Sėdi namie ir nuo ryto skambinėja kas 5 min.: mama, kada grįši?…

Kalendorinė klaida

Kažkas netaip mano asmeniniame kalendoriuje. Visiems juodasis penktadienis prasidėjo vakar. Tikiu, kad vakar ir baigėsi. Tuo tarpu man jis buvo užvakar. O visa ko pradžia – dar viena diena anksčiau.

Na, negalima niekam (o niekam!) sakyti: aš gimtadienio šiemet nešvenčiu… Nei draugams, nei triušio giminiečiams. Ir kaip tu, vargšas triuši, gali būti tikras, kad nešvęsi, jeigu kažkam atrodo kitaip. Ne ne, nesupraskite klaidingai, tas triušis – ne aš. Šioje istorijoje ašen – tik antro plano herojė, kaži kada atšventusi savo atsiradimo entadienį.

Dum spiro, spero …

Tiek daug noriu parašyti, bet bijau parašyti per daug… O nuo to smarkaus norėjimo apėmė totali dvasinė negalia… Paralyžius. Nieko sau raštininkė! Reiktų susirast kokį rėtuką, per kurį prasijočiau: kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui… Jau bemaž dvi valandas kankinu vargšą noutbuką. Tuoj pradėsiu trankyt jam per klavišus. Taip darydavau vaikystėj, kai nesisekdavo sugroti kokį etiudą, tarsi klepukas būtų kaltas dėl mano biezdarnosties (na nėr, tinkamo lietuviško žodžio, nėr… gal ir yra, bet neieškosiu, kad įtikčiau lietuvybės sergėtojams).