Pirmadienis, 13 d.


pakirdęs gūžtoje lietaus šis traiškanotas rytas
be jokios graužaties supainios kojas
naktim gyvendamas išlies sapnų arbatą
po to viengungiškai ilgai ieškos ir derins
šermukšnių spalvą nuskalbtam rudens kostiumui
tačiau duris užtrenks jos taip ir nesuradęs
nes daug atrodo galima pakęsti
bet popierinės namo sienos neištvėrė —
—————————————
kaimynų kūdikis į skutelius sudraskęs tamsą
staiga užmigo kažin ką svarbaus supratęs…

Plėnys vėjy…


juoko duženos dygios ir sūrūs
karanavalo naktų bučiniai –
neišvengiamai pinasi viskas

tartum vėjas suveltų sūkurį
vis dar skriejam
ratu
dar sukamės

jau sirenom sutrupinę mūrus
lyg skirtingų krypčių traukiniai
dar simbolinėm šypsenom tviskam

ūksmas katę veja nuo čiukuro
plėnys vėjy
trošku
vėl ūkanos

o į paširdžius debesiui duria
neberūkstą seni kaminai –
vakarykščių jausmų obeliskai

Čia tik stotis…


Čia tik stotis, tarpustotė, tik punktas,
čia patys mes – kaip tekantis vanduo…
Naktis lyg pro dantis iš lėto sunkias
ir smelkias medžiuosna lėtai ruduo…

Žibintų kekės, garvežių anfas
juodai balti lietaus pilkam fiksaže.
Ir maža – baisiai pikta, kad taip, maža –
akimirksnių, kai galima sustot.

Šioj parodoj vagoniniai portretai,
vagoniniai bičiuliai ir jausmai.
Lyg prekinis iš priekio netikėta
mintis: kam valkatai namai?

Iš ten, kur liko vien tik plieno dryžiai,
į ten, kur nieko gal ir nebebus,
neiškeliavusiems dar, nesugrįžusiems
kaip parsirast į vėjų košiamus namus?

Ekspresas


Nakties ekspresas. Stabdžiai
žviegia
Rytinė tarpstotė. Dar žmonės
miega,
tik rūpesčiai ir bėdos
bėgiais –
pelių takais iš miesto bėga.

Rašai,
nes tarpmiestiniam
šalta,
ir pats jauties truputį
kaltas,
kad laikraštinės strofos
baltos –
deja, neišildantys
laužai.

Kontrabosas


kai aš užaugsiu – klausyk – kai mes užaugsim,
parduosim lūšną, suklypusį dviratį – grašiai pradžiai…

Ei, Maestro Kaimyne, mainom latvišką lempinį radiją
į plačiastrėnę tavo meilužę Kontra Bos?!

Patrins seniokas ligos išsukiotais pirštais,
tekštels delnu per sėdmenis savo patvirkėlei:

Tokios tat ir skyrybos! Mat tave šunys!
Lai paglamžo vaikėzai tau šonus…

Kai turėsim – sakau – kontrabosą,
nusipirksim dūdelę, bričkelę ir skrybėlę:

Ei, koks džiazas! Ei, ko ne Brėmenas! –
rytas vakaras
         kalnas nuokalnė
                  miesto sodas,
                           į skrybėlę pusrublis vynui,
                           trys variokai bandelėms
                           ir temstanti antklodė nakčiai…
aušros sambrėškos
         kalvos lygumos…
                  Kol per tvorą
                           nešūktels berniūkščiai:
                           Ei Maestro kaimyne,
                           parduok…

Kai mes užaugom – dabar – kai tu užaugai,
pardavei dviratį, lūšną ir latvišką lempinį radiją,

dar pridėjęs tėtušio prakaituotų červoncų
nupirkai man mūrinį narvelį…

Ei, koks džiazas – sakai – paukštuke!
štai viryklė,
         praustuvas,
                  WC…
                           Tokios tat ir melodijos!…
                           O nukaršęs kaimynas Maestro
                           smičium perpjovė savo meilužę…
Tartum
         lig apkurtimo
                  spengiančią
                           vienatvę
                           galėtum
                           papjauti…

kai užsimerksi…


Kai užsimerksi, taip šviesu,
kaip ežero dugne
         suradus savo spalvą –
nėra kalbos, nėra garsų,
tik žodžių auros aplink galvą…

Ir pirštai – ajerai žali,
jų virpantys stiebai pelkynais kvepia.
Vanduo vanduo…
         o iš toli –
nei upė, nei pakrantės takas

link miesto. Priemiesčio stogai
kaip sunkūs varpinių atsidūsimai.
Lyg vaiko miegas, lengvas toks,
atoslūgis –
         mintis ir rimas.