Piešinys


mūsų mažojo piešinyje
nėra tavęs –
            tu darbe
nėra ir manęs –
            tau padedu dirbti…
Pūkuotukas ir Karlsonas
            o apačioj:
PADROŽK PIEŠTUKUS
MYLIU
LABANAKT…

Reklama

Vilkduobė


Taip turtinga dar niekuomet nebuvau:
kiauros elgetų vėliavos saulėje šlama,
glosto strėnas subliuškęs laimės kelionmaišis –
rodos, niekas, įveržęs pečius, ir nelenkė žemėn.

Iš pabirusių aistrų sėklelių sudygo paparčiai,
žviegia neteptas ratas posūkiuos ir atminty:
žingsnis, vilkduobė, kauksmas – kenti…
O duobės tamsoje daug lengviau atsimerkti.

Gosliai susiurbia kūnas ramybės hašišą
nors į smilkinius tuoj kulkosvaidis smogs
ir minčių centrifugą įjungs mano amžinas priešas –
mano kunigas, brolis – Vienatvė… Išmokau

kaip iš mūšio sugrįžusiai sąmonei perrišt žaizdas:
vešint laurams ant vilkduobės krašto dėkok,
kad uždegsi per Vėlines šįsyk ne savo žvaigždes
ir kartok: taip laiminga aš nebuvau niekuomet!

Euridikė


šitas pragaras mus pražudys
eik Orfėjau –
visas
šeši šimtai šešiasdešimt šešias
duris iš paskos uždarysiu
eik Orfėjau –
visas
šešiasdešimt šešias saldžiabalses
sirenas nutildysiu
eik Orfėjau –
visas
šešias aklųjų kelionės dienas
tau nugarą glostys
šiltas vėjas
ir tūps
ant pavargusių tavo pečių
du balandžiai
Orfėjau –
kada
septintoji lemtoji nušvis
tuomet ir sustosim –
tavo kojas
plaukais
glitų purvą šilkais nušluostysiu
dabar jau gali atsigręžti –
man metas
atgal

Eičiau namo


eičiau namo
o namų nebėra –
                  vakar sudegė mūsų namai
                  pamazgom užgesino kaimynai…
                  kas dabar pasakys: priežastis –
                  neapykanta meilė ar šiaip kibirkštis?
eičiau ir eičiau…
pasaulio nėra –
                  o pasaulis ir vėl užstatytas
                  prie lombardo rikiuojas minia:
                  laukia karo… Dievaž, Atpirkėjo
                  neprisimena nieks… Ir manęs
eičiau dangun skaistyklon
velniop –
                  skaistyklą suplėšė dangų pragėrė
                  o pragaras – sakė girtuoklis istorikas –
                  tėra pamoka
                  neperžengti rato anot Aligjeri
eičiau savęsp
bet nėra ir manęs –
                 tarp kartoninių dirbtuvės sienų
                 tarp netikro Dali ir Monet
                 žvakės tamsoj ir šviesoj kaberne
                 giesmių giesmę išmokt užrakino mane
taip ir sėdžiu
savęs pareisiančios laukiu…

Ruduo ar pavasaris?


gervių balsais susišauks
dvyniai
nutriušusiom vėjo sermėgom
basnirčia gruodu
valiūkaudami švystels
tarsi saują variokų
trūnėsius senų kalendorių
sustingimą nuo veido
nubrauks
it varveklį nuo kraigo
tekini – lyg mėginčiau
suverpusi žalčio kuodelį
atspėti:
kas iš jų ką tik nušvilpė
dar vieną mano dieną?

***


mažoms mergaitėms sutemos išpina plaukus
sutemos suvelia garbanas mažiems berniukams

mažosios glosto mažiesiems galvas niūniuoja
tavo delnas – senamiesčio aikštė
senamiesčio skersgatviai – tavo pirštai

mažieji glosto mažosioms rankas bučiuoja
tavo plaukų sruogelėmis sumuštus delnus aprišiu
kruopele mano nešiu tave visais priemiesčių tiltais

sutemoms rimstant kambarių nerealūs dydžiai
išduoda netradicines pasakų pabaigas…