Eilėraščiai

|

Vilkduobė


Taip turtinga dar niekuomet nebuvau:
kiauros elgetų vėliavos saulėje šlama,
glosto strėnas subliuškęs laimės kelionmaišis –
rodos, niekas, įveržęs pečius, ir nelenkė žemėn.

Iš pabirusių aistrų sėklelių sudygo paparčiai,
žviegia neteptas ratas posūkiuos ir atminty:
žingsnis, vilkduobė, kauksmas – kenti…
O duobės tamsoje daug lengviau atsimerkti.

Gosliai susiurbia kūnas ramybės hašišą
nors į smilkinius tuoj kulkosvaidis smogs
ir minčių centrifugą įjungs mano amžinas priešas –
mano kunigas, brolis – Vienatvė… Išmokau

kaip iš mūšio sugrįžusiai sąmonei perrišt žaizdas:
vešint laurams ant vilkduobės krašto dėkok,
kad uždegsi per Vėlines šįsyk ne savo žvaigždes
ir kartok: taip laiminga aš nebuvau niekuomet!

|

Euridikė


šitas pragaras mus pražudys
eik Orfėjau –
visas
šeši šimtai šešiasdešimt šešias
duris iš paskos uždarysiu
eik Orfėjau –
visas
šešiasdešimt šešias saldžiabalses
sirenas nutildysiu
eik Orfėjau –
visas
šešias aklųjų kelionės dienas
tau nugarą glostys
šiltas vėjas
ir tūps
ant pavargusių tavo pečių
du balandžiai
Orfėjau –
kada
septintoji lemtoji nušvis
tuomet ir sustosim –
tavo kojas
plaukais
glitų purvą šilkais nušluostysiu
dabar jau gali atsigręžti –
man metas
atgal

|

Eičiau namo


eičiau namo
o namų nebėra –
                  vakar sudegė mūsų namai
                  pamazgom užgesino kaimynai…
                  kas dabar pasakys: priežastis –
                  neapykanta meilė ar šiaip kibirkštis?
eičiau ir eičiau…
pasaulio nėra –
                  o pasaulis ir vėl užstatytas
                  prie lombardo rikiuojas minia:
                  laukia karo… Dievaž, Atpirkėjo
                  neprisimena nieks… Ir manęs
eičiau dangun skaistyklon
velniop –
                  skaistyklą suplėšė dangų pragėrė
                  o pragaras – sakė girtuoklis istorikas –
                  tėra pamoka
                  neperžengti rato anot Aligjeri
eičiau savęsp
bet nėra ir manęs –
                 tarp kartoninių dirbtuvės sienų
                 tarp netikro Dali ir Monet
                 žvakės tamsoj ir šviesoj kaberne
                 giesmių giesmę išmokt užrakino mane
taip ir sėdžiu
savęs pareisiančios laukiu…

|

Ruduo ar pavasaris?


gervių balsais susišauks
dvyniai
nutriušusiom vėjo sermėgom
basnirčia gruodu
valiūkaudami švystels
tarsi saują variokų
trūnėsius senų kalendorių
sustingimą nuo veido
nubrauks
it varveklį nuo kraigo
tekini – lyg mėginčiau
suverpusi žalčio kuodelį
atspėti:
kas iš jų ką tik nušvilpė
dar vieną mano dieną?

|

***


mažoms mergaitėms sutemos išpina plaukus
sutemos suvelia garbanas mažiems berniukams

mažosios glosto mažiesiems galvas niūniuoja
tavo delnas – senamiesčio aikštė
senamiesčio skersgatviai – tavo pirštai

mažieji glosto mažosioms rankas bučiuoja
tavo plaukų sruogelėmis sumuštus delnus aprišiu
kruopele mano nešiu tave visais priemiesčių tiltais

sutemoms rimstant kambarių nerealūs dydžiai
išduoda netradicines pasakų pabaigas…