Ilgės


Visa Šventoji,
Šimtavarde,
pasikalbėk su manim

Močiutės Skrynia,
psalmių pilnoji,
lenkiškų poterių,
dūlančių popierių,
rožančiaus žirnelių,
mamos škaplierėlių
tarp pagalvių, paklodžių,
Skrynia saugioji,
nuo ligos, bado, karo
neapsaugotiems
atsiverki

Visas Šventasai,
Šimtaveidi,
apkabinki mane

Dieduko Zingeri
surūdijusiom kojom,
nulūžusiom adatom,
Šventa Siuvamoji,
maitintoja mūsų,
per tvidą, per milą,
per skiautinį margą –
tak-tak-tak, tak-tak-tak –
juoda siūlele
gėlėtam vaikystės sapne
užtark ir patarki

Ramybės Upe,
po braškančiu tiltu
gili stebinčioji,
kaip giedoriai išlydi
sudėvėtus gyvenimus
ir gyvenimus pradeda
bemaž tyros ir baltos
šeimyninės godos,
Susitaikymo Upe,
išminties sklidinoji,
pasakyki, kad pereisiu

pasakyk, kada pereisiu
paimki už rankos
ir atsimerksiu…

2016-11 01-07

Reklama

Rytoj


Rytoj
mūsų vardus įrašys bažnytinėj metrikoj…
tuščiame foliante nėra dar
Mačernio, Valjecho, Apolinero,
nėra Pikaso, Manheteno, begarsio kino –
nieko, ką vadinsime dvidešimtuoju atodūsiu…

Svieto galas… – sako prosenė mano
aitriai kvepiant jazminams prieš audrą.

Rytoj
Cezaris bus pagimdytas ir Jeruzalėj
medis užaugs, iš jo kryžių sukals
Jėzau…- lūpos šnabždės, tūkstančiai lūpų
užkeikimą nuo tūkstančio negalių… Visa
dar tik bus užrašyta apaštalų memuaruos
Vedose ir Cheopso akmenyje arba ten,
ką vadinsime atmintimi…

Ieva Ieva… – atsidūsta senolė, –
ne prieš gera taip eina jazminai iš proto.

Rytoj
Nojus išplauks ir ši valanda…
Bet ir po mūsų tiesis rankos į plaukus
taip lyg obuolio siektų…Mano berniuk,
taip tvanku lyg jazminų užduota  ir
dviese taip ankšta… Vaike,
dabar negalvok apie tai…

Žaidimas monetomis ant bėgių


Lyg vaikas trikapeikį radęs
vėl stengies skruostu prisispausti
prie gelžkelio dagties… Tačiau
glaudiesi tu, o man suskausta –
it rankomis tirpinčiau ledą:
dar nešilčiau tau?
            nešilčiau dar?
                        nešilčiau?
Įkaista veidas ir sudyla…
Ekspresas pralekia, tik varis
nucinksi pabėgiais myriop…
Myriop nuriedantį vasarį
palydi ratų tarantela:
ar tau gerai?
            ar taip geriau?
                        gerai… miegok…

Kvailutės laiškas


Mediniam kantoriaus lagaminėly
tomelis Sesario, sudžiūvę gėlės
iš panerio laukų ir dar megztinis
vasario mėnesienos vilnų, vyno
spalvos keisti laiškai, rašyti tos –
išėjusios iš meilės ir iš proto, –
                        tiek mantos…
Kai jaunas kantorius senamiestį apleido,
iš ryto miestas nepažino savo veido:
kažkur pradingo valkataują šunys,
o nuo apgriuvusios pilies viršūnės –
tik skersgatvių voratinklis, kuriuo praėjo
raupsuotųjų tarškynės aidas…
                        Vėjai
sumigo arkų labirintuos… Mielas
dainoriau, dėkui ir sudie, – pakilo
nuo katedros galvos plunksnuota skrybėlė –
pavirto varnos angelais. Tartum vėlė
ilgai dar klaidžiojo palangėm gandas:
kvailutės ašarų jaunuolis išsigando.
                        O kai
šį miestą peržegnojo su visam,
atėjo laiškas kantoriaus vardu,
labiau juokingas nei graudus:
                        Tu – dievas. Aš
                        dangum nebetikiu.
                        Mažoji tavo Sand

Sapnų albumas


tyla lyg Eschero mandaloj – driežas
ir apverstas driežo šešėlis
versk
aprūdijusi kryžiaus rodyklė –
pietūs, šiaurė, rytai, vakarai

mus pasirenka žaibo geluonis
išlydo suskaldo ugnis ir vanduo
toliau
laumiukai vaikai dar mano
ir jau tarsi laumžirgiai niekieno

pienės aitvarus leidžia bet surenka
upės srūtis popierines gėles
čia pat
plaukia gelda medinė, lopšys
ir stancijos lova supas į Letą

o su jais –
paskubom iškalti
mano dienų dantiraščiai