ROMANTIKOS NIEKAD NEBUS PER DAUG


Koks įdomus tas gyvenimas – nėra kada nuobodžiauti. Vieni žmonės turi kūdikius, kuriais reikia rūpintis kiaurą parą, įskaitant naktį: keltis, maitinti, nusausinti, čiūčiuoti, myluoti… Kiti žmonės turi, tarkim, mažus kačiukus, šuniukus – beveik kūdikius, tik vargo su jais mažiau (turim, žinom) – šiek tiek pacypauja, pasisioja nelaiku ir ne vietoje, patąso kojinę ar šlepetę, naktimis bando nutraukti anklodę, kad būtų lengviau palaižyti šeimininko didįjį kojos pirštą, ir t.t. O mes turim Pečių. Dujų pečių. Puikų, didelį, automatinį, lig šiol ramiai sau kiurksojusį namo rūsyje ir tvarkingai ėjusį savo svarbias pareigas. Niekad nepagalvotum, kad šiam teks skirti tiek savo dėmesio ir laiko, kiek mes jam aukojame pastarąją parą… Istorija būtų smagi, jei nebūtų šalta – ne tik lauke, bet ir namie…

O viskas prasidėjo senųjų metų pabaigoje. Toks vyrukas (gerai, kad jo nepažįstu) pasistatė naują namą kažkokioj Lekėčių gatvėj. Matyt, sumąstė, kad Naujuosius būt gerai sutikti savo dvarelyje, dar kvepiančiame lateksiniais dažais ir kitokiais makrofleksais. Cool. Tik bus nešilta. Stovi naujas dujų katilas (arba, kaip aš sakau, pečius). Nepajungtas. Tarpušvenčiu dujininkų neprisikviesi. Na ir ką? Kas čia yr? Vamzdis yra ir kitas vamzdis yra – sujungei ir pasikūrei. Pats, kaip tikras lietuvis jurgelis-meistrelis. Taip tarė, taip ir padarė… Ups. Problemikė. Jopštvairogės… Sujungė dujų vamzdį su vandentiekiu. O čia ir prasidėjo įdomioji fizika: vamzdynuose vandens spaudimas didesnis negu dujų, tai taip mažumėlę ir prasiskiedė žydrasis kuras vandenuku. Visam mūsų rajonui. Atkreipsiu dėmesį – per pačius šalčius. Pirmasis šio fizikinio eksperimento rezultatus pajuto mūsų kaimynas, Naujųjų metų vakarą supratęs, kad jo dujų vamzdis staiga užšalo. Trys paros (iki pirmadienio) kaimynui praėjo aktyviai: nubėgi, parsineši malkų, sumeti į židinį, pabėgioji laiptais aukštyn-žemyn, patikrini, ar dar neapšerkšnijo radiatoriai, vėl nubėgi malkų. Toks judėjimas – akivaizdi nauda: ir pasportuoji, ir ne taip šalta. Kur kas sveikiau, negu smaksoti prie mišrainės bliūdo ir maigyti televizoriaus pultelį. Pirmąją šių metų dieną buvo apsilankiusi Dujų Avarinė ir pas kaimynus, ir pas mus: pasveikino su Naujais, pasiteiravo, ar ištversim iki pirmadienio, nes tik tada specialistų komanda, išsipagiriojusi, apsiskutusi ir pasitempusi, stos į savo nelengvą tarnybą. Mudu pagūžčiojom pečiais – mes kaip nors: kad dujų spaudimas krito ir mūsų pečius vos bezda, jau pajutom – kambariuose tik 14,5 laipsnio – betgi šilumos, o ne šalčio, o va kaimyno tai gaila. Ale, kokia laimė, kad tas ledo kamštis ne mūsų vamzduką užkišo – mes tai židinio neturim (disponuojam tik trimis elektriniais pečiukais – po pusantro kievienam aukštui). Uff, kai dabar pagalvoju – kaip negerai tada pagalvojau!…

Šįryt pirmoji prabudo mamytė: prižadino nosis, atšalusi taip, lyg lova stovėtų lauke. Čiupt už vieno radiatoriaus, čiupt už kito – jokių gyvasties ženklų. Vaikai, kelkitės, avralas! Nusileidžiam į rūsį, o ten mūsų Pečius užmigęs žiemos miegu. Darius jį ir taip kutena, ir kitaip – anei… Skambinam avarinei. Okei, sako, jau važiuojam, tuoj būsim pas jūsų kaimyną ir pas jus užsuksim. Visos gelbėjimo operacijos technologinio proceso neaprašinėsiu – šildė kažkokiais aparatais, pjaustė vamzdžius, prapūtinėjo, komandavo: išjunkit pečių, įjunkit pečių… Ir kas iš to? Ogi nieko. Dujos baigėsi dar pas vienus kaimynus. Pas mus atsirado, deja, epizodiškai: paspaudi mygtuką – pasikuria, iš pradžių taip smagiai, energingai, su viltimi. O paskui tik slopsta slopsta, nepadeda net mamontoviška maldelė: dek, dek ir neužgesk… Amen… Ir vėl iš naujo – paspaudi mygtuką… Jau beveik pagavom ciklo periodiškumą: maždaug kas pusvalandį, kartais kas valandą. Dabar sportuojam ir mes – iš antro aukšto į rūsį, iš rūsio – atgal. Tiesiog sveikuoliai tuoj būsim. Ačiū tau, tavo didenybe Pečiau.

Beje, reikia pripažinti, kad turim dar ir jos didenybę Krosnį. Tikrą, seną, lietuvišką, aprėdytą keraminėmis plytelėmis, su lašinių rūkykla ant viršaus. Tai štai, šioji dūmų mašina, kaip ir priklauso, kūrenasi, bet nešildo. Tiksliau, šildo tik tą patalpą rūsyje, kurioje ji pati riogso, ir dar kamino šachtą. Norisi tikėti, kad bent jau siena, kurioje įtaisytas kaminas, pašyla, tarkim, puse laipsnio. Vardan tos pusės vis įmetam malkų į besotę Krosnies burną. Ji pakrenkščia, pasispjaudo dūmais, bet praryja. Ir netrukus prašo dar… Duodam dar, negi gaila…

Ką tik vėl dingo dujos. Visai. Mygtuko stebuklas nesuveikė. Pasiskambinom vėl avarininkams. Atvažiavo, kad pasakytų: sorry sorry, per tamsu, per šalta, per vėlu – skambinkit iš pat ryto. Ir išvažiavo. Mygtukas apsigalvojo: spragt ir yra. Pusvalandžiui. Laukia neeilinė naktis. Sutarėme, kad eisime pakaitomis nusilenkti jo didenybei Pečiui ir jos didenybei Krosniai… Kaip romantiška

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s