APIE GĖRIO ARITMETIKĄ, ARBA NEVERK PAMETĘS…


Nusprendėm mudu su Darium šią šiltą, saulėtą popietę nebetūnoti savo urvelyje, o prasieiti nei daug nei mažai – maždaug 6 km ratu – per Jiesios draustinį, apsiginklavę fotoaparatu ir geru nusiteikimu.

Kulniuojam per Karkazus, paveiksluojam amalus medžiuose, kertam Jiesios upelį baigiančiu sugriūti mediniu tiltu, vingiuotu taku kylam į statų šlaitą. Grožis ir gėris. Viskas žydi, kvepia, čiauška, ulba.. Aš vis stabdau: oi, pažiūrėk, kokios plukės, kaip varškė, nufotkink, plyzzz…Dar neužkopus iki pačios gražiausios atodangos, vėl kaulyju: pafotografuok. Mano fotografas, pasikišęs striukę po pažasčia, niurzga, kad tuoj išbarstys viską iš kišenių… Čiupt.. Op! Jau… Nebėr. Trys aukštai keiksmažodžių. Piniginės nėra. Su visu dokumentiniu turiniu: asmens kortelė, teisės, mašinos dokumentai, banko kortelės ir t.t. Grynų ne tiek daug ten ir buvo, o štai klapato viską iš naujo pasidaryt būtų daugiau negu nuostolio. Vos ne tekini grįžtam atgal per tą patį tiltą, pro jaunuolius pavėsinėje, alumi laistančius tikro pavasario pradžią. Stengiamės eiti tais pačiais keliukais, šalikelėmis, intensyviai spoksodami sau po kojomis. Priartėjame prie Karkazų rato gatvės: pamenu, čia eidami apkalbėjom, kaip gražiai žmonės tvarkosi savo sodą. Ir štai tie patys apkalbėtieji moja dabar mums iš tolo Dariaus pinigine. Kaip paaiškėjo, apsidžiaugėm ne tik mes, bet ir jie: pagal piniginės turinį nustatę mūsų seną adresą planavo važiuoti Dariaus ieškoti. O vargeli, mes jau ten seniai nebegyvenam. Tai ir ačiū Die, sako, kaip gerai, kad daiktas atrado šeimininką. Tai jau tikrai – Ačiū Dieve, ir jums ačiū, gerieji Karkazų žmonės. Pasiūlėm tuos kelis popierinius eurus, kur piniginėj buvo: imkit radybų, tikrai nusipelnėt. Ne ne, sako, mums nereik, geriau jūs patys ko nors nusipirkit stresui nuimti… Pasirodo, būna ir taip…

Ką gi, tęsiam pasivaikščiojimą: per tiltą, pro apšilusį jaunimėlį, kuris į mus jau ima žiūrėti kaip į kokius maršrutinius. Kulniuodami šlaitu prisimenam vieną buvusį savo užsakovą, gana garsų Kauno mafijozą, kuriam kažkada davėm kodinį vardą Kastelano. Tai štai, Kastelano, kartą būdamas gerame ūpe (kas, beje, jam mažai būdinga), mestelėjo man nenuginčyjamą filosofinę aksiomą: “Vaikeli, jei pasaulyje blogio būtų daugiau negu gėrio, jis jau seniai būtų aritmetiškai susinaikinęs“… Argi ne taip?

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s