Vilkduobė


Taip turtinga dar niekuomet nebuvau:
kiauros elgetų vėliavos saulėje šlama,
glosto strėnas subliuškęs laimės kelionmaišis –
rodos, niekas, įveržęs pečius, ir nelenkė žemėn.

Iš pabirusių aistrų sėklelių sudygo paparčiai,
žviegia neteptas ratas posūkiuos ir atminty:
žingsnis, vilkduobė, kauksmas – kenti…
O duobės tamsoje daug lengviau atsimerkti.

Gosliai susiurbia kūnas ramybės hašišą
nors į smilkinius tuoj kulkosvaidis smogs
ir minčių centrifugą įjungs mano amžinas priešas –
mano kunigas, brolis – Vienatvė… Išmokau

kaip iš mūšio sugrįžusiai sąmonei perrišt žaizdas:
vešint laurams ant vilkduobės krašto dėkok,
kad uždegsi per Vėlines šįsyk ne savo žvaigždes
ir kartok: taip laiminga aš nebuvau niekuomet!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s