Kvailutės laiškas


Mediniam kantoriaus lagaminėly
tomelis Sesario, sudžiūvę gėlės
iš panerio laukų ir dar megztinis
vasario mėnesienos vilnų, vyno
spalvos keisti laiškai, rašyti tos –
išėjusios iš meilės ir iš proto, –
                        tiek mantos…
Kai jaunas kantorius senamiestį apleido,
iš ryto miestas nepažino savo veido:
kažkur pradingo valkataują šunys,
o nuo apgriuvusios pilies viršūnės –
tik skersgatvių voratinklis, kuriuo praėjo
raupsuotųjų tarškynės aidas…
                        Vėjai
sumigo arkų labirintuos… Mielas
dainoriau, dėkui ir sudie, – pakilo
nuo katedros galvos plunksnuota skrybėlė –
pavirto varnos angelais. Tartum vėlė
ilgai dar klaidžiojo palangėm gandas:
kvailutės ašarų jaunuolis išsigando.
                        O kai
šį miestą peržegnojo su visam,
atėjo laiškas kantoriaus vardu,
labiau juokingas nei graudus:
                        Tu – dievas. Aš
                        dangum nebetikiu.
                        Mažoji tavo Sand

Reklama

Įrašo “Kvailutės laiškas” komentarai: 2

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s