Kalendorinė klaida


Kažkas netaip mano asmeniniame kalendoriuje. Visiems juodasis penktadienis prasidėjo vakar. Tikiu, kad vakar ir baigėsi. Tuo tarpu man jis buvo užvakar. O visa ko pradžia – dar viena diena anksčiau.

Na, negalima niekam (o niekam!) sakyti: aš gimtadienio šiemet nešvenčiu… Nei draugams, nei triušio giminiečiams. Ir kaip tu, vargšas triuši, gali būti tikras, kad nešvęsi, jeigu kažkam atrodo kitaip. Ne ne, nesupraskite klaidingai, tas triušis – ne aš. Šioje istorijoje ašen – tik antro plano herojė, kaži kada atšventusi savo atsiradimo entadienį.

Ir sutemo ta lemtoji diena. Užsiplieskė mūsų palėpės žibintai, pilvai pradėjo groti džiaugsmo maršą („Einu namo…“), kai klastingai subirbė Triušio (tebūnie toks solinezanto vardas) mobiliukas: „Esate? Būsite dar truputį? Mes ateinam“… Negi išvarysi?

Ir atėjo. Kaip kokie kalėdų seniai, pavėlavę į savo laplandišką garvežiuką, su didžiausiu Maximos maišu. Ne apie dovaną daina – ji buvo tikrai gera, tiesiog super, pataikyta į dūšią ir į stilių. Maximinės terbelės turinys apstulbino kur kas labiau. Staltiesėle, pasitiesk! Ir pabiro: 4 rūšių sūriai (ir su pelėsiais, ir be jų), žalios ir juodos riebios alyvuogės, džiovinti itališki pomidorai aliejuje (pirštus galima apsilaižyti visom prasmėm), kaži kokiu stebuklu įdaryti pievagrybiai sūrio-aliejaus padažiukyje (irgi italų skanėstas), skaisčiai rausva lašiša, prisirpęs ananasas, saldžios žaliosios vynuogės, rūšinis Čilės vynas (raudonas vienoks ir raudonas kitoks), puikioji Grappa di Langa della famiglia Bocchino, kvepianti saulėtais Piemont‘o vynuogynais, užliejanti karščiu krūtinę ir atitirpdanti sielos pašalą. Tokia štai broliška ir broliažmoniška šventės ekspromtu išraiška. Jeigu dar prisiminsim, kad ir mes ne iš kelmo spirti, turėjom ir baltojo vyno (ko gero, iš to pačio Central Valey regiono), ir kietojo sūrio užspaudę štai tokioms netikėtoms progoms, tai galima būtų kaip ir nebepasakoti toliau, kuo pakvipo šita gurmaniška puota…

Įdomumas toks, kad buvo tikrai įdomu. Linksma, šilta, jauku, kalbos liejosi ramiai, natūraliai, lengvai, vyno tėkmės ritmu. Bepjaustydami sūrį sulaukėme dar vieno triušio giminiečio: Išsilgęs Batas ėjo pro šalį, pakėlė akis į viršų – ogi spingsi mūsų spingsulės! – vadinasi, dar neišmiro darbuoliai mylimiausieji, va ir užlipo labanakt pasakyti… Tai buvo esminis posūkis, nulėmęs tolesnę vakarėlio programą. Aš prisiminiau išvakarėse matytus filmukus, kuriuos Shoe susuko apie Etiopijos žydus Pažadėtojoj žemėj, apie Ašdodo modernaus meno muziejų, menų centro „Monart“ vaikus, apie kreizėjančią (iš ilgesio?, iš nuobodulio?, iš natūros?) savanorių komandą. Ilgai įkalbinėti neteko: turi tuos kompaktus? Turiu kelis. Voila… 🙂

Na kaip tokios spontaniškos peržiūros nepažymėti stipresniais gėrimų ženklais, taip vadinamais brendais? Juolab, kai iki šaldytuvo taip netoli – iš vienos bromos (bromo?) į kitą ir atgal. Tokiu būdu stalą papuošė internacionalinė alkoholio įvairovė: iš pradžių parkeliavo Meksikos perlas –Tekila, kaip ir pridera – su citrina. Nedaug, tik po šlakelį, nuotaikai pagyvinti. Didžiai Triušio brolio, gėrimų eksperto, nuostabai niekas šioje kompanijoje nebuvo ragavęs helėnų džiaugsmo – anyžių pieno keistu pavadinimu Uzo. Dar ir dabar turiu pagalvoti, kad nesumaišyčiau Uzo su Uzi, nes kala bemaž vienodai stipriai. Na gerai, tik truputį ir tik iš pagarbos Dionizui. Į bromą – ir atgal. Prozit! Brrr… Ką ten bepasakotų įkalbinėjimų meistras, malonumo nedaug: užimi kvapą, kad nejaustum tos bjaurios anyžinės smarvės, murkt…, o burnoj dar ilgai išlieka šleikštulį keliančios mikstūros nuo kosulio prieskonis.

Dievulėliau, sakau, jeigu davei burną, tai kodėl pataupei proto?… Viskas gražu iki tam tikros ribos. Visi tie pareiškimai… – ginkdie, neatsižadu jų, tokių nuoširdžių: apie pačius mylimiausius žmones, susibėgusius po vienu kraigu, apie Shoe talentus, pražydusius taip netikėtai mums ir tikriausiai jai pačiai, bei tokias gražias perspektyvas šturmuojant britų kultūrines tvirtoves. Visą tą pasąmonės srautą vainikavo mano keisti atsivėrimai: dabar aš kaip upė, kaip kokia Neris, va mano Hesas ir mano Hesiukas (turėta galvoje tikrai ne nacis Rudolfas), jei manęs neužtvenksit, plukdysiu savo vandenis toliau… Pamenu, delegavau savo Triušiui mano sąžinės ir proto funkcijas, mat, jis bene vienintelis buvo blaivus, nes už vairo. Taip ir pasakiau: dabar tai tavo atsakomybė… Ar proto funkcijas jis atliko be priekaištų, galėčiau suabejoti. Bet sažinės turėjo pakankamai: puotai prigęsus, sutvarkė palėpę, aprengė, parvežė, paguldė. Prisimenu viską. Tik jėgos kažkuriuo metu buvo begėdiškai apleidę. Visą kelią iki namų bambėjau: nekratyk taip, prašau, nesuk čia, nesuk niekur… ar toli dar namai?…

Atsigulus ketvirtą ryto ir atsikėlus devintą naivu būtų tikėtis blaivios galvos ir paklusnaus kūno. Och tu, žaltie su visais žalčiukais! Kad nors kas, nors akies krašteliu būtų mirktelėjęs, priminęs, kad ketvirtadienis – darbo diena. Visomis valios pastangomis atsiradau darbe. Užlipau ir klestelėjau į fotelį. Nėr jėgų net kailinius nusivilkti. Jovita – supratingiausia projektų vadovė pasaulyje – nesigilino į vakarėlio smulkmenas. Ryte atėjusi iš karto suprato: būta ir tekilos (druska, likusi lėkštelėje), ir kažko daugiau… Tai ko gi tu iš viso ėjai į darbą, ar negalėjai išeiginės pasiimti? – tepaklausė. Jos pastangomis skubiai atsirado ir anglies tablečių (Gerk visą pakelį! Mažiau nepadės.), ir du litrai mineralinio. Į visa kita negalėjau net pažiūrėti: visiškai susikraipė skonio receptoriai. Viskas bjauru. Viskas. Ir ko gi aš ėjau į darbą?.. Tikriausiai bedradarbių juokinti. Skambino kažkokie klientai, kažką sakė, aš kažką sakiau. Berods, nenusikalbėjau, nes atsisveikino maloniai. Pabandžiau įsijungti kompą. Ekrano paveikslėlis gražiai sukosi ratu. Nuo to grožio vėl ėmė šiek tiek tąsyti. Pamėginau pasnausti, pasidėjusi galvą ant stalo. Sudėtinga. Kankino visokios bjaurios mintys: ką aš čia veikiu? Dar to betrūko, kad mane kas nors tokią autoritetingą pamatytų. Net bendrauti nereiktų, užtektų tik pamatyt. Tikriausiai mineralinis šiek tiek praskalavo smegenis. Velniop tą pareigos jausmą: ar nebūtų perdaug, jei aš paprašyčiau parvežti mane namo?… Pati kalta, – sumurmėjo vakarykštis solinezantas sau po nosimi, bet parvežė. Tiesa, dar sugebėjau paskambinti Shoe, nes man kažkodėl atrodė, kad turėtume abi sirgti tom pačiom ligom. Va, ir nepataikiau. Ji atsiliepė labai linksma, kažkodėl visą laiką juokėsi, tepasakė, kad jai ryte šiek tiek galvą skaudėjo, bet dabar visai nieko, ir palinkėjo išsimiegoti… Ką aš ir padariau. Miegojau iki vakaro. Bemiegodama išmaukiau visą mineralinį. Žinau, kad namiškiai irgi juokėsi. Po to miegojau iki ryto.

Blogasis penktadienis išaušo toks mielas, toks geras, lyginant su ketvirtadieniu, kurį drąsiai galėčiau vadinti Juoduoju. Anot Romo Lileikio, „Diena išėjo be manęs…“ Nesakysiu „kaip kitos“, nes tuomet tikrai pagalvosit, kad mano toks gyvenimo būdas. Apsaugok, Viešpatie…

Reklama

Įrašo “Kalendorinė klaida” komentarų: 1

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s