Haute-couture a la Ozzy…


Penktadienio vakaras buvo suplanuotas jau prieš gerą mėnesį: FTV klube mūsų draugų rankų darbo – haute-couture’inių papuošalų – pristatymas. Kodėl gi nenueiti, jei maloniai kviečia? Pasikalbinom dar kelias poras draugų ir dviem ekipažais nakčiai išlėkėm į Vilnių. Aišku, vėlavom. Kitaip ir negalėjo būti. Surinkti septynis meniškos prigimties asmenis į vieną krūvą punktualiai vienu metu – utopija. Aš dar bandžiau telekomunikuoti, kad mūsų transporto priemonė – nors ir Saab’as, bet ne lėktuvas, bet ši žinia taip ir liko be atitinkamo atsižvelgimo. “Skrydžio“ nuobodulį šiek tiek pagyvino lietuviškos radijo stotys, kurias mums už nugaros nuolat komentavo nepavargstantis konferansjė Andrius, bei kartkartėmis sužybsinti fotiko blykstė iš mūsų antrojo ekipažo. Nors nuoširdžiai nesupratom, kas ten pas juos vyksta, bet tamsoje atrodė efektingai: važiuoja greitkeliu boružiukė (nissan micra) ir žaibuoja :-).
FTV klubas – kaip ir galima buvo tikėtis – mums visiems pasirodė labiau pižoniškas, nei stilingas. Iš pradžių tyliai sau pamaniau, kad toks įspūdis tik man vienai ir tik dėl to, kad neatrandu sau jaukios vietos ilgame prirūkytame koridoriuje, tačiau, kai panašią nuomonę pareiškė mūsų prieteliai, abu architektai, kuriems interjeras – ir duona, ir druska, ir gyvenimo būdas, tuomet nusiraminau – ne aš viena tokia. Jeigu leisčiau sau šiek tiek pafilosofuoti šiuo klausimu, tai tektų prisipažinti, kad nejauku garsiai reikšti blogą nuomonę apie tariamai madingus dalykus, mat, gali paaiškėti, kad esu viena kvaila ir nieko nesuprantu :). Kadangi gavau savo nuomonei palaikymą, tai drąsiai reikšiu ją toliau: mažesnėse klubo erdvėse, kurios lyg ir buvo planuotos intymesniems pasisėdėjimams, jaukumo ne daugiau nei operacinėje – taip ir norėjosi paprašyti prabėgančio garsono: išjunk šviesą, aš per daug matau…
Na ir pats show kažkoks pradėtas – užmirštas pabaigti… Manekenių išpūstos šukuosenos puikiai derėjo prie bendro matronų įvaizdžio. Šviesūs balachonai, matyt, buvo skirti ypatingoms progoms, tačiau labiau panašėjo į pirmosios vestuvių nakties chalatus. Tarp tų keistų draperijų papuošalai atrodė dar keisčiau, o jei tiksliau – neatrodė :). Iš vienos pusės, buvo gaila, kad šis juvelyrų startas elitinės mados treke nebuvo juvelyrinis, o iš kitos – džiaugiausi dėl jų: kad ir koks tas pirmas žingsnis ant podiumo, bet jis buvo žengtas, o visa kita galima bus pataisyti sekantį kartą.
Belaukdami kviestinio afterparty pasijutom visiškais našlaičiais: kuda podatsa, komu otdatsa… Klubo privalumus bei gi trūkumus pamatėm ir įvertininom per pirmą pusvalandį. Visi kiti pusvalandžiai ištįso kaip pašildytas stimorolis – nusibodo kramtyt, nėr kur išspjaut. Aš pasiūliau eiti į gryną orą pasiblaškyt, kažkas iš mūsiškių mane paprotino, jog nepraeis nė penkios minutės, kaip pasiprašysiu atgal, gelbėdama savo šąlančias ausis ir nosį… (Išties, sostinės klimatą jau buvom įvertinę, kol atpėdinom nuo parkingo iki klubo)… Et… Prasklaidęs kanapių smogą šalia išdygo kažkoks apsirūkęs vynuogių dievas su vaisių kekele delne: “Vaišinkis, bet tik vieną, o tu neimk, čia ne tau… “ … “Na, negailėk, negailėk,“ – Tomas timptelėjo už vienos uogos, ir vynuogių karoliai pabiro ant metlacho. Ai koks džiaugsmas – kaip kūdikiams: galima žaisti mini-futbolą, galima traiškyti klapsint padu: netyčia vieną, netyčia kitą… Besibovyjant sumąsčiau, kad reiktų stumti laiką daug prasmingiau, pvz. susirasti naktinę krautuvę ir nupirkti lauktuvių vakarėlio šeimininkams: kokio nors rimtesnio alkoholio – jam, ir puokštę gėlių – jai. Taip ir padarėm: alkoholio atsivežėm įvairiam skoniui – nuo prancūziško Cheneto iki Metaxos butelaičio. Citrinų spalvos orchidėjos plastmasinėj puodynėj įsikomponavo beveik idealiai jaukiame juvelyrų butike šalia gintaro, gagato, koralų ir visokių kitokių akmenų.
Vakarėlis jau buvo prasidėjęs be mūsų. Šiais laikais vėlavimas – vienas iš bomondo skiriamųjų bruožų. Ir apskritai, ar įmanoma pavėluoti į naktinį pramogų traukinį? Vieni išlipa, kiti įlipa, keičiasi veidai, buteliai ant stalelio, bet crazzy nuotaika stabili: įbėga žmogėnas su popartinio grožio baikerio šalmu, išlenkia taurę ir išbėga, paskui paaiškėja, kad tas šalmistas, kurio neatpažinau, buvo labai seniai nematytas Paulius, o aš taip norėjau persimest su juo keliais žodžiais. Vynuogių dievas iš FTV klubo irgi atvilko savo apspangusią fizionomiją (pasirodo, ir jis čia kažkam pažįstamas, kažkieno bičiulis ar kasiako brolis, o gal tiesiog tovariščj po neščiastju). Na ir prasidėjo uogų dalytojo ir barstytojo reveransai: atsiprašau, prašau, nepagalvojau… Nėr ko čia lankstytis, abu jūs vienodi, – reziumavau praeidama pro šalį. Andrius kažkodėl sukėlė totalų mažumų susidomėjimą bei norą pažindintis, kas jį giliai ir ilgam užgavo. Įsisiūbavusiam horizonte pasirodęs Nerijus (kaip pats prisistatė – Nerėjas, toks baltų dievas 🙂 ) vienu žvilgsnio užmetimu atrado sau lygiavertį enterteinmento partnerį (kaip koks kirvis – kotą): ponios ir ponai, ladies and gentelmen, štai ir mes… Įprastinis baliuko apibūdinimas „vynas liejosi upeliais“ šiuo atveju taisytinas: eilės liejosi fontanais. Super. Montekis prieš Kapuletį. Iki ašarų linksma, kai du žmogai teatrališkais mostais ir rimuotomis frazėmis bando krykščiančiai publikai įrodyt, kas čia kietesnis. Buvo surimuoti ir vakaro šeimininkai, ir samanės butelioks, ir netgi politinė šviežiena – Abonentas. Į šį dviejų tigrų pasirodymą kartkartėmis nevykusiai bandė įsiterpti trečias, manydamas, kad kiečiausias, tas kuris garsiausiai rėkia, ir nesvarbu, kad varo baltom eilėm. Pastarasis buvo pristatytas kaip superinis tatoo meistras. „Trečiojo brolio“ sindromą paaštrino susiaurėję vyzdžiai ir nerišlūs mėginimai kalbėti visomis kalbomis tų šalių, kuriose tik jam teko mokytis savo amato. Kažkokia lingvistinė Ozzy Osborn fiesta. 🙂
Kalbant toliau apie gerą – blogą toną, mes kolegialiai nusprendėm, kad nugriūti paskutiniam po stalu – ne fasonas, o be to net dviems iš mūsų šeštadienis – darbo diena. Grįžom į tėvynę pusę šešių. Norėjau parašyt – brėkštant, ale neprisimenu, ar brėško, nes užmigau bevažiuodama. Jeigu paklaustumėt, ar kas nors ryžosi kitądien pasirodyti darbe, didžiam nustebimui – taip. Vienas entuziastas atsirado. Dviejų valandų miego užteko, kad prabustų atsakomybės jausmas.
Reziumė: Andrius keikėsi, kad neverta buvo važiuot, Darius nesikeikė, nors turėjo tam dideliausio pagrindo – jis nei gėręs, nei valgęs mus visus šiltučius turėjo parvežt namo, Jurga sakė, kad jai patiko ir mielai sudalyvautų dar sykį. O aš… o ką aš? Važiuočiau bet kur, jei tik gera kompanija.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s