Nuvarytus arklius nušauna :-) arba parduoda mėsai


Ši savaitė buvo žiauri kaip niekad. Paguldėm Roką į ligoninę operacijai: teko taisyti abi akytes. Kiškis žvairys narsiai slėpė nerimą, kuris kartkartėmis vis tiek prasimušdavo iš po vaikiško vyriškumo kaukės: „Maaaa, kelinta šiandien diena? Penktadienis? O galas, liko tik 3 dienos…“

Tą patį antradienį sužinojom, kad Dariaus tėvui infarktas (už poros dienų paaiškėjo, kad buvo gręsiantis)..Nei pirmyn, nei atgal… Vaikas ligoninėj, senelis – irgi… Tik tarp ligoninių – 200 km atstumas.

 

Rokas, paliktas pirmąsyk miegoti ne namie, operacijos išvakarėse ilgai negalėjo užmigti. Kalbėjosi su palatos draugu iki dvyliktos, stebėjo krentančius meteoritus (pasirodo jie krenta net rudenį!) ir galvojo norus. Nesunku atspėti, apie ką tie norai… Prabudo 6 ryto. Laukė. Iš pradžių mūsų, po to adatos, po to kada išveš į operacinę: „O jeigu aš neprabusiu?“ – „Prabusi, – užtikrinau , – jei nenorėsi prabusti, kutensim, kol prižadinsim.“ Mažius nusišypsojo lūpų kampeliu.

Po narkozės gaiveliojosi sunkiai – iki pat vakaro vėmė net nuo 2 šaukštelių vandens. Akis skauda, o verkti negalima, nes ašarų sūrimas graužia dar labiau. „Aš taip nekenčiu narkozių, mama…“ (Reikia pasakyti, kad čia jau antroji operacija per trumpą jo gyvenimo dešimtmetį, tik pirmasis kartas buvo ne toks tąsantis ir skausmingas). Sėdėjau glostydama ranką: miegok, mažiuk, miegok, kol miegi, nejauti skausmo… Ką daugiau begalėjau jam padėti.

Antra diena po operacijos buvo lengvesnė, tik akyse viskas dvejinosi: „Dabar turiu du tėčius, dvi mamas, o tėtis turi keturias rankas ir keturiasdešimt pirštų… Jeigu senelis man duotų dabar litą, tai turėčiau du…“ Berniukas, su kuriuo teko gulėti vienoje palatoje 3 dienas, ne pagal amžių (12 m.) protingas. Ramus toks. Kol Rokas miegojo, mes su juo pasišnekėjom ir apie mokslinę fantastiką, ir apie numerologiją, ir šiaip apie gyvenimą. Susidraugavo abu nelaimėliai nerealiai. Todėl buvo antras stresas, kai draugas penktadienį išvažiavo, o Roką daktaras paliko gulėti. Operacijos rezultatus gydytojas pakomentavo taip: „Dabar jo akys žiūri tiesiai, reikia kad dar ir smegenys išmoktų taip pat tiesiai matyti. Pratimukai, pratimukai, iki pirmadienio, o tada žiūrėsim…“

 

Visi šie svarbūs šeimyniniai reikalai labai užstabdė ir taip susivėlusius projektus. Įtampa darbe pasiekė piką: niekas be mūsų (pasirodo) nežino ką daryti, kaip daryti, kodėl daryti. Lafa :)… Kai nežinai ką daryti, yra priežastis nieko nedaryti… Arba daryti savo chaltūras… O mums tarp tų lakstymų – ligoninė – studija – klientai – ligoninė – jau ir galva nebeverda, kam kokį pavedimą duoti, ką prakontroliuoti…

Savaitės finišą pasiekėm nutįsusiais iki kelių liežuviais… Penktadienį paskambino Andrius: „Na kaip, ar norit rytoj į mano spektaklį?“ Kaip nenorėsi. Tuoj susireguliuosim. Skambinu savo mamai: ar išleisti, mama, ar pabūsi prie Roko?… Kokie klausimai, žinoma. Vienžo, šeštadienis atpirko visus vargus: „Kabaretas“ smarkiai pataisė mano nuomonę apie Kauno muzikinį. Paskutinį kartą, kai ten buvom, davėm sau žodį, kad tai ir bus paskutinis kartas. Kaip vis dėlto negalima švaistytis žodžiais! Jei nekreipsim dėmesio į dirbtinoką Sally Bolt vaidmens atlikimą, visa kita – ore… Andrius vaidino žaviai, buvo malonu stebėti jį persisvėrus iš trečio aukšto balkono. Tiesą sakant, jam ir nereikėjo persikūnyti – jis šiaip gyvenime (kaip rusai sako – po žizni) konferansjė… Vakarą vainikavo alus mažam jaukiam barelyje su pokalbiais apie teatrą, teatralus, performansus ir t.t. To buvo maža, tad, kai barmenė mus išmetė (24.00 užsidarom!), patraukėm pas mus į palėpę, pakeliui dar prigriebėm Andriaus ir Jurgos „žaislinį“ terjerą bei ukrainietiškos horilkos buteliuką, kad intelektualios kalbos įgautų kiek žemiškesnį bei šiltesnį atspalvį. Nepajutom, kaip užsisėdėjom iki 4 ryto.

Šiandien, žinoma, truputį graužia sąžinė, mat miegojom iki pietų. Tai Roką aplankėm kaip tik per pietų miegą… Bet juk negalima visą laiką ir visose situacijose būti idealiai pareigingais, mes visą savaitę taip stengėmės, tad savaitgalio naktį patraktavom kaip pelnytą atlygį… Seniai to sau nebuvom leidę…


Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s