|

Ilgės


Visa Šventoji,
Šimtavarde,
pasikalbėk su manim

Močiutės Skrynia,
psalmių pilnoji,
lenkiškų poterių,
dūlančių popierių,
rožančiaus žirnelių,
mamos škaplierėlių
tarp pagalvių, paklodžių,
Skrynia saugioji,
nuo ligos, bado, karo
neapsaugotiems
atsiverki

Visas Šventasai,
Šimtaveidi,
apkabinki mane

Dieduko Zingeri
surūdijusiom kojom,
nulūžusiom adatom,
Šventa Siuvamoji,
maitintoja mūsų,
per tvidą, per milą,
per skiautinį margą –
tak-tak-tak, tak-tak-tak –
juoda siūlele
gėlėtam vaikystės sapne
užtark ir patarki

Ramybės Upe,
po braškančiu tiltu
gili stebinčioji,
kaip giedoriai išlydi
sudėvėtus gyvenimus
ir gyvenimus pradeda
bemaž tyros ir baltos
šeimyninės godos,
Susitaikymo Upe,
išminties sklidinoji,
pasakyki, kad pereisiu
—
pasakyk, kada pereisiu
paimki už rankos
ir atsimerksiu…

2016-11 01-07

|

APIE BLOGUS SENELIUS


Po 5 dienų, prabėgusių pajūryje su Jonuku, po visokių atrakcionų, maudynių, plaukynių vandens dviračiais, saulės palydėtuvių ir ritualinės vakarinės pramogos – šokančių spalvotų fontanų, Darius bando reziumuoti įspūdžius:
– Na, Jonai, ar labai buvo blogai kartu?
– Jooo. Labai.
– O kas buvo blogai?
– Tu, tu ir senelis.
(Senelis – Dariaus tėtis)
– Ką mes blogo darėm?
– Nes jūs manęs neklausėt…
🙂

|

ROMANTIKOS NIEKAD NEBUS PER DAUG


Koks įdomus tas gyvenimas – nėra kada nuobodžiauti. Vieni žmonės turi kūdikius, kuriais reikia rūpintis kiaurą parą, įskaitant naktį: keltis, maitinti, nusausinti, čiūčiuoti, myluoti… Kiti žmonės turi, tarkim, mažus kačiukus, šuniukus – beveik kūdikius, tik vargo su jais mažiau (turim, žinom) – šiek tiek pacypauja, pasisioja nelaiku ir ne vietoje, patąso kojinę ar šlepetę, naktimis bando nutraukti anklodę, kad būtų lengviau palaižyti šeimininko didįjį kojos pirštą, ir t.t. O mes turim Pečių. Dujų pečių. Puikų, didelį, automatinį, lig šiol ramiai sau kiurksojusį namo rūsyje ir tvarkingai ėjusį savo svarbias pareigas. Niekad nepagalvotum, kad šiam teks skirti tiek savo dėmesio ir laiko, kiek mes jam aukojame pastarąją parą… Istorija būtų smagi, jei nebūtų šalta – ne tik lauke, bet ir namie…

Skaityti toliau →

|

APIE GĖRIO ARITMETIKĄ, ARBA NEVERK PAMETĘS…


Nusprendėm mudu su Darium šią šiltą, saulėtą popietę nebetūnoti savo urvelyje, o prasieiti nei daug nei mažai – maždaug 6 km ratu – per Jiesios draustinį, apsiginklavę fotoaparatu ir geru nusiteikimu.

Kulniuojam per Karkazus, paveiksluojam amalus medžiuose, kertam Jiesios upelį baigiančiu sugriūti mediniu tiltu, vingiuotu taku kylam į statų šlaitą. Grožis ir gėris. Viskas žydi, kvepia, čiauška, ulba.. Aš vis stabdau: oi, pažiūrėk, kokios plukės, kaip varškė, nufotkink, plyzzz…Dar neužkopus iki pačios gražiausios atodangos, vėl kaulyju: pafotografuok. Mano fotografas, pasikišęs striukę po pažasčia, niurzga, kad tuoj išbarstys viską iš kišenių… Čiupt.. Op! Jau… Nebėr. Skaityti toliau →