Tortadienis. Sninga. Šviesu…

Prancūziški pomidorai

- Imk, Rokai, pomidorų prie kiaušinienės, – ragina močiutė paduodama mūsų mažajam pusryčius. – Nežinau, ar čia tikrai  lietuviški, turguj pirkau…
- O tai koks skirtumas – lietuviški ar prancūziški? Tu gi su jais nesikalbi…

Virtualaus gyvenimo anekdotai

Šiandien tarp savo Facebook’o draugų pašnekesių radau dialogą, kuris mane gerokai prajuokino. Dalinuosi:

Komentarai:
I.C:  3 sek. pavėlavot :/
K.F: Labai greit spaudot
I.C:   Bet tai jis nieko daugiau blogo nedaro, tik kad pareklamina?
K.F: Ko gero, tačiau aš dėl viso pikto passwordą pasikeičiau.
I.C:  Gerai sakai…;)
M.T: Pavėlavot . Pasikeičiau ir aš passwordą

….

Ta proga prisiminiau dar vieną linksmą pokalbį telefonu:

Vadybininkė: Laba diena. Padariau atnaujinimus mūsų interneto svetainėje, bet nematau pasikeitimų…
Programuotojas: Labas. Pamėginkite paspausti eksplorerio mygtuką „refresh“…
V.: Ką tokį?…
P.: Na, naršyklėje yra toks mygtukas „Atnaujinti“.
V.: Kur?
P.: Interneto naršyklėje…
V.: Mes naršyklės nenaudojam. Mes naudojam Google…

DDT: Eto vsio…

Lapkričio 12 atvažiuoja DDT… Perskaičiau ir nuliūdau, nes niekaip negalėsiu sudalyvauti. Laimei, yra jutubas – gali  žiūrėti kiek nori ir kada nori.
Tad dalinuosi. Ševčiuko visos dainos veža, bet šita kažkodėl labiausiai:

Reklama it miręs žuvis…

 

Sausio 15, 2009

Nors kasdien važiuoju į darbą ta pačia senamiesčio gatve ir kaskart matau tuos pačius urbanistinio maišto šedevrus – grafitus (vis ieškodama naujų), regis tik šiandien prabudau: staiga įžvelgiau vieno iš jų ne tik estetiką, bet ir semantiką: Tik mirę žuvys plaukia pasroviui… Primityvios, mielos žuvelės plaukia paskui rodyklę „Į darbą“… Į darbą – ne į darbą, jei mirusios, vadinasi – pasroviui…

Kaip sniego gniūžtė paleista nuo kalno sukelia griūtį, taip man sukėlė filosofinių apmąstymų laviną tas anoniminis menininkas, išpurškęs ant statybų tvoros nors ir su gramatinėmis klaidomis, bet teisingą mintį, kurios autorius – išties labai spalvinga asmenybė – Malcolm’as Muggeridge’as*.

Titano kančios WC interjere…

Manęs vis dar nenustoja stebinti kai kurių architektų / interjero dizainerių nestandartinis supratimas, kas yra estetiška.  Apie užsakovų skonį galima būtų parašyti atskirą apžvalginį-analitinį straipsniuką, tad šiuokart nepradėsiu. Neverta turbūt kalbėti ir apie tai, kodėl  ne kiekvienam skulptoriui lemta dailės akademiją baigti su pagyrimu. Galiu spėti:  skulptūros specialybės studentams  žmogaus anatomija bei proporcijos – laisvai pasirenkamas ir todėl neprivalomas dalykas. Argi ne? Priešingu atveju kaip paaiškinti  meno kūrinį, kurį atradau vieno prašmatnaus Kauno viešbučio … tualete. Nesusilaikiau – išsitraukiau savo minipikselinį mobiliuką, kad įamžinčiau ateinančioms kartoms tokį šedevrą.

Be kulisų

Mūsų teatras
neturi kulisų…
Ir vaidinam,
bičiuli, prastai.
Jei žinai,
kad vis viena
suklysim,
tai sakyk,
kam vaidint
apskritai?